Nuolat pranešama apie mokesčius mokėti vengiančius asmenis, todėl kartais kyla klausimas – kodėl Lietuvoje nėra mokesčių mokėjimo kultūros ir vertinami ne sąžiningai mokesčius mokantieji, bet tie, kurie mokesčių vengia. Galbūt reikėtų vykdyti socialines akcijas ir reklamuoti, kad mokesčius mokėti – garbinga? Daugelis prisimena socialines reklamas dėl atšvaitų naudojimo. Tai buvo tikrai efektyvu, nes pastaruoju metu nešioti atšvaitą tapo net madinga. Vadinasi, buvo suformuota visuomenės samprata dėl atšvaitų naudos. Gal tą patį reikėtų daryti ir dėl mokesčių, t. y. formuoti sampratą „aš didžiuojuosi, kad moku mokesčius“. Jei mokesčius mokėtų visi, mokesčių būtų surenkama daugiau ir atsirastų galimybė juos mažinti, kadangi kartais, kai mokama mažiau, surenkama daugiau. „AAM aktualijos“ pakalbino mokesčių ekspertus ir paklausė jų nuomonės.
UAB „Fidexperta“ mokesčių ekspertė Rūta BILKŠTYTĖ:
– Mokesčių kultūra yra aristokratiškumo, kuris suprantamas kaip žmonių, pasižyminčių elegantišku elgesiu, gyvenimo stiliumi ir tvirtu pareigos jausmu, požymis. Ar to galima išmokti ir suprasti? Viskas prasideda nuo švietimo. Pirmiausia etika – mokslas apie moralę ir dorovę, jis labai reikalingas mokykloje. Šiuo žinių bagažu žmogus naudosis visą savo gyvenimą. Ar suprantame, kodėl reikia mokėti mokesčius? Tai – gana naujas dalykas Lietuvos visuomenėje. Kitose išsivysčiusiose valstybėse ši kultūra formavosi šimtmečius ir nepatyrė tokių didelių pokyčių kaip Lietuvoje. Skambės banaliai, tačiau reikia pripažinti, kad sovietinis laikotarpis padarė didžiulę įtaką žmonių sąmonei. Valstybė buvo perėmusi visas gyventojų mokestines pareigas, žmonėms nereikėjo kvaršinti galvos, kokius mokesčius mokėti. Atkūrus nepriklausomybę, pradėta kurti modernią mokesčių sistemą. Kol kas ji yra sudėtinga ir paini, greitai kinta, todėl mokesčių nemokėjimas ne visada susijęs su nenoru mokėti mokesčius, bet kartais ir su mokesčių sistemos nežinojimu. Sovietmečiu verslūs žmonės vykdydavo kokią nors veiklą vos ne pogrindžio sąlygomis, slėpdami. Žmonėms valstybė buvo priešas. Deja, taip šiandien mąsto kai kurie verslininkai, tai perduodami ir jaunajai kartai. Tokią padėtį ištaisyti iš esmės gali tik vienas dalykas – švietimas. Ne veltui, kalbant apie mokesčių kultūrą, daugelis mokslininkų pažymi būtent švietimo svarbą. Jauni žmonės turėtų gauti minimalių žinių apie finansus ir mokesčių sistemos pagrindus.
Mokesčių specialistas Valerij VOLK:
– Manau, kad sąžiningas mokesčių mokėjimas – labai sąlyginė sąvoka. Gali atrodyti, kad 5 m. tvarkingai moki mokesčius, bet VMI „įterpia“ savo nuomonę ir padaro tave pažeidėju, apskaičiuoja nepriemokų, pritaiko sankcijų. Ir problema čia tikrai ne ta, kad mokesčius skaičiuojantis asmuo kažko nežino ar prastos kvalifikacijos. Pažeidimą formuoja institucijos nuomonė, kuri neretai prasilenkia su įstatymais, kadangi nustatomos „nerašytos sąlygos“ ir nepagrįsti reikalavimai. Mokesčių mokėtojas – vis dar potencialus pažeidėjas. Nors institucija nuo 1991 m. pasikeitė į gerąją pusę, tačiau daug senų darbo metodų išliko – sąžiningi mokesčių mokėtojai tikrinami ribojant veiklą, apribojamos teisės susigrąžinti mokesčius, areštuojamos permokos. Pažįstu ne vieną sąžiningą verslininką, kuris dėl tokių veiksmų perkėlė savo veiklą iš Lietuvos į kitas šalis. Kita medalio pusė – parodyk iniciatyvą ir tave nubaus. Pradėk girtis, kad esi sąžiningas ir moki visus mokesčius, VMI ateis ir nubaus, tarsi parodydama, kad nėra ko „išsišokti“. Praktika tokia, kad kuo labiau vadovaujiesi logika, kuo labiau gini savo teises, tuo didesnė tikimybė bankrutuoti dėl nesibaigiančių tikrinimų. Todėl verslininkai paprieštarauja, pasiginčija ir… nusileidžia. Visgi pokyčių reikėtų, kadangi, jei esi skolingas ar turi permoką ir bandai susigrąžinti iš VMI pinigus, dedamos visos pastangos pinigus išieškoti ar (ir) negrąžinti.
UAB „Ernst & Young Baltic“ partneris Kęstutis LISAUSKAS:
– Pragyvenusiems kelis dešimtmečius sovietinėje sistemoje, kur valstybė buvo priešas, o vogti iš valstybės – norma, net ir 20 metų neužtenka pasikeisti. Be to, pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis daugeliui buvo labai sunkus. Nepriteklius yra dažna ir objektyvi mokesčių vengimo priežastis. Alkanas žmogus atsisako dalies savo išdidumo… Taigi, tik dabar, kai pasivijome Portugalijos lygį ir artėjame prie 75 proc. ES vidurkio pagal vartojimo, pragyvenimo, BVP vienam gyventojui ir panašius kriterijus, galime sakyti, kad esame gana turtingi, kad būtume sąžiningi ir išdidūs. Taip pat ir mokėti mokesčius. Pradėti reikia kiekvienam nuo savęs, kadangi didžiausia mokesčių nemokėjimo skylė yra gyventojų perkami darbai ir paslaugos. Paklauskite žmonių, ar jie, statydami ar remontuodami namą, mokėjo pagal PVM sąskaitą faktūrą už viską, ar tik už medžiagas? Ar statybininkai dirba pagal darbo sutartis, ar pagal verslo liudijimus? Ar vaikų auklė ir namų tvarkytoja turi verslo liudijimą? Ar kirpėja, siuvėja, manikiūrininkė ir pan. visada išmuša kasos kvitą? Ar vyrai neperka dėvėtų (beje, greičiausiai, vogtų) detalių automobiliui remontuoti? Jei rūko, ar visada legaliai pirktas cigaretes? Absoliuti dauguma šešėlį kažkodėl suvokia kaip kažkokių negerų žmonių veiklos rezultatą, bet apsisukę patys perka iš „šešėlininkų“ ir net nesusimąsto, kad elgiasi negerai. Deja, šešėlis yra gerų žmonių perkamų neva pigesnių paslaugų ir darbų rezultatas. Kol yra paklausa, bus pasiūla. Tiesa, prie moralės ugdymo kol kas menkai prisideda politikai, nes, matant neūkiškus procesus išlaidų dalyje, dažnam nesinori nešti daugiau pajamų į biudžetą. Politikams pasikeisti taip pat reikia laiko. Dauguma kompartijos kadrų greičiausiai į kitus rinkimus jau nebeateis. Bet dar pora kadencijų gali reikštis žinomi „viešųjų finansų genijai“ – sąrašas, deja, dar ilgas. Kas galėtų padėti, ir ką reikėtų daryti jau dabar? Pradėti dėstyti aukštesnių klasių moksleiviams valstybės ir finansų – tiek viešųjų, tiek asmeninių – pagrindus. Atsiradus supratimui, atsiras ir kultūra.
[content_protector password=”fidexperta”]Nacionalinės buhalterių asociacijos vadovas Arturas TANKEVIČIUS:
– Mokesčių sistema neužtikrina socialinio teisingumo. Lietuvoje labai dideli darbo mokesčiai skatina jų vengti, vartojimo apmokestinimas vienodai didelis ir turtingiems, ir nepasiturintiems, o kai kurios mokesčių apskaičiavimo taisyklės palankesnės turtingiausiems, t. y tam tikrais atvejais mokesčių sistema yra regresinė. Ne kartą minėti realūs pavyzdžiai, kai laisvųjų profesijų atstovai uždirbo kelis milijonus, o jų pajamų apmokestinimas socialinio draudimo ir gyventojų pajamų mokesčiais tik viršijo 15 proc. Tačiau asmens, dirbančio pagal darbo sutartį, apmokestinimas svyruoja nuo 34 proc. iki 44 proc. Pavadinčiau tokią sistemą „baudžiavine“ – didžioji dalis mokestinės naštos užkrauta samdomiems darbuotojams. Taigi, turime situaciją, kai nevisai sąžiningas verslas dėl didelių samdomo darbo sąnaudų ieško kitų būdų, kaip atsilyginti darbuotojui už darbą, o darbuotojai mato, kaip iš jų nedidelių algų išskaičiuoti mokesčiai per įvairius ministerijų ar savivaldybių palaimintus projektus yra tiesiog nusikalstamai iššvaistomi, „įsisavinami“. Tačiau nuolat sakoma, kad viešųjų paslaugų kokybei gerinti lėšų trūksta. Darbuotojai su šiuo viešųjų paslaugų finansavimo trūkumu susiduria nuolat: tragiška padėtis poliklinikose, vaikų darželiuose, kurių trūksta. Tai tikrai neskatina, netgi žlugdo norą mokėti visus priklausančius mokesčius. Pasiūlymai, kaip nors kažkiek priartėti prie Vakarų Europos mokesčių mokėjimo kultūros, yra ne kartą įvardinti: darbo jėgos apmokestinimo mažinimas, didesnis pajamų mokesčių progresyvumas kitoms uždirbamoms pajamoms, skaidrumas ir atsiskaitymas visuomenei, leidžiant biudžetų (tiek valstybės, tiek socialinio draudimo, tiek savivaldybių) lėšas.
Kalbino Olita MONTVYDIENĖ[/content_protector]