UAB „Fidexperta“ vadovė
Situacija
Fizinis asmuo, Lietuvos Respublikos pilietis, įstojo į užsienyje esančią aukštąją mokyklą. Už šio fizinio asmens mokslus užsienio aukštojoje mokykloje sumokėjo Lietuvos juridinis asmuo. Po kurio laiko fizinis asmuo grįžo į Lietuvą ir įsidarbino bendrovėje, mokėjusioje už jo mokymąsi užsienyje.
Klausimai
Ar Lietuvos juridinio asmens patirtos išlaidos už fizinio asmens mokymąsi aukštojoje mokykloje gali būti priskirtos vieneto leidžiamiems atskaitymams? Ar fizinio asmens iš Lietuvos juridinio asmens gauta nauda būtų apmokestinta gyventojų pajamų mokesčiu?
Kalbant apie Lietuvos juridinių asmenų galimybes išlaidas, patirtas fizinių asmenų mokymuisi, priskirti savo sąnaudoms, pirmiausia, reikia pabrėžti, kad tai priklauso nuo to, ar šis fizinis asmuo yra vieneto darbuotojas, ar ne, ir ar taps šio vieneto darbuotoju ateityje.
Išlaidų už ne darbuotojų mokymąsi priskyrimas vieneto sąnaudoms
Pagal LR pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 13 str. 3 dalį, vienetų mokykloms sumokėtos sumos už fizinių asmenų mokymą, kurie nėra susiję su vienetu darbo santykiais, kurį baigus tie fiziniai asmenys įgyja aukštąjį išsilavinimą ir (ar) kvalifikaciją, kuri būtina vienetui pajamoms uždirbti, tokiems fiziniams asmenims pradėjus dirbti vienete gali būti priskiriamos vieneto ilgalaikiam nematerialiajam turtui ir, apskaičiuojant amortizaciją, traukiamos į vieneto sąnaudas. Tačiau Lietuvos vienetai, norėdami pasinaudoti tokia galimybe, turi įsitikinti, kad yra išpildomos visos toliau paminėtos sąlygos:
– lėšos yra sumokamos už fizinių asmenų mokymąsi Europos ekonominės erdvės valstybių (toliau – EEE) ir užsienio valstybių, kurios nepriklauso EEE, tačiau su kuriomis Lietuva yra sudariusi dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, mokyklose;
– lėšos yra išmokamos tiesiogiai anksčiau minėtose valstybėse įsikūrusioms mokykloms, t. y. negalima skirti lėšų fiziniam asmeniui tiesiogiai, net jei tas lėšas fizinis asmuo panaudotų susimokėti už mokslą;
– fiziniai asmenys, už kurių mokymą moka Lietuvos vienetas, pabaigę mokymo programas, įgyja aukštąjį išsilavinimą ir (ar) kvalifikaciją;
– fizinio asmens įgytas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija turi būti susiję su vieneto pajamų uždirbimu, t. y. iš esmės nustatytas reikalavimas, kad fizinio asmens įgytas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija būtų tiesiogiai susijusi su fizinio asmens, kaip darbuotojo, veikla vienete einant pareigas, susijusias su įgytu išsilavinimu ir (ar) kvalifikacija.
Be šių sąlygų išpildymo, vienetai turėtų atsižvelgti ir į tai, už kokius mokymus ir studijas jie moka šias paslaugas teikiančioms mokykloms. Taikant PMĮ nuostatas, laikoma, kad fizinis asmuo įgyja aukštąjį išsilavinimą, jei jis baigia koleginių studijų programas, universitetinių studijų programas ar doktorantūrą ir dėl to tokiam fiziniam asmeniui yra suteikiama kvalifikacija. Jei fizinis asmuo studijuoja išlyginamąsias studijas, tai vieneto už tokias studijas sumokėtos lėšos aukštajai mokyklai taip pat gali būti priskiriamos vieneto ilgalaikiam nematerialiajam turtui, tačiau vienetas turi įsitikinti, kad aukštosios mokyklos studijų nuostatose tokios studijos yra prilygintos studijoms, kurias baigus įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) suteikiama kokia nors kvalifikacija. Taip pat vienetas išlaidas už fizinio asmens mokymąsi galės priskirti savo nematerialiajam ilgalaikiam turtui ir tuo atveju, jei fizinis asmuo formaliai ar neformaliai mokysis profesinį mokymąsi, kurį pabaigus jam bus suteikta atitinkama kvalifikacija.
Kai vieneto patirtos išlaidos už mokymus, kurių metu fizinis asmuo, nesusijęs su vienetu darbo santykiais, įgyja kokių nors įgūdžių, tačiau neįgyja jokios kvalifikacijos, tokių patirtų išlaidų vienetas negalės priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Taip pat pažymėtina, kad jei vienetas moka už fizinio asmens mokslus, tačiau šių mokslų nebaigia, t. y. neįgyja išsilavinimo ar kvalifikacijos, neatsižvelgiant į tai, kad vėliau jis taps vieneto darbuotoju, vienetas negalės patirtų išlaidų priskirti savo ilgalaikiam nematerialiajam turtui.
Vienetas, mokantis už fizinio asmens mokymąsi ir norintis pritaikyti PMĮ 13 str. 3 dalies nuostatas, turi kaupti patirtas išlaidas, kurias galės priskirti savo ilgalaikiam nematerialiajam turtui tik tuomet, kai tas fizinis asmuo pradės dirbti vienete. Tokios vieneto patirtos išlaidos yra priskiriamos PMĮ 1 priedėlyje numatytai „Kito nematerialiojo turto“ ilgalaikio turto grupei, kuriai yra taikomas minimalus 4 metų amortizacijos normatyvas. Taigi, vieneto išlaidos už fizinių asmenų mokymąsi į vieneto sąnaudas būtų įskaitomos ne per trumpesnį kaip 4 metų laikotarpį dalimis nuo fizinio asmens įsidarbinimo vienete.
Jei išlaidos už fizinio asmens, nesusijusio su vienetu darbo santykiais, mokymąsi būtų mažesnės nei „Kito nematerialiojo turto“ ilgalaikio turto grupei nustatyta minimali įsigijimo kaina, tai vienetas, norėdamas priskirti šias išlaidas minėtai turto grupei, turėtų sumažinti nustatytą minimalią įsigijimo kainą. Priešingu atveju, patirtos išlaidos būtų priskirtos vieneto neleidžiamiems atskaitymams.
Pateiktoje situacijoje yra nurodyta tik tai, kad Lietuvos vienetas mokėjo už fizinio asmens, kuris vėliau tapo šio vieneto darbuotoju, mokymąsi užsienio valstybės aukštojoje mokykloje ir kad po kurio laiko tas fizinis asmuo grįžo į Lietuvą, t. y. nenurodyta tiksliai, ar fizinis asmuo įgijo išsilavinimą, ar tam tikrą kvalifikaciją. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vienetas išlaidas, patirtas už fizinio asmens mokymąsi, galėtų priskirti savo ilgalaikiam nematerialiajam turtui tik tuo atveju, jei užsienio valstybė, kurioje fizinis asmuo mokėsi, būtų EEE valstybė narė arba Lietuva su ta valstybe turėtų dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį, užmokestį už mokslą mokėtų tiesiogiai aukštajai mokyklai, o fizinis asmuo būtų įgijęs aukštąjį išsilavinimą ir eitų vienete pareigas, tiesiogiai susijusias su jo įgytu išsilavinimu ir kvalifikacija.
Išlaidų už darbuotojų mokymąsi priskyrimas vieneto sąnaudoms
Pateiktoje situacijoje tiksliai nenurodoma, ar fizinis asmuo baigė studijas aukštojoje mokykloje ir kada įsidarbino vienete, kuris mokėjo už jo mokslus, todėl galėjo susidaryti situacija, kad fizinis asmuo pradėjo dirbti vienete, dar studijuodamas aukštojoje mokykloje. Taigi, vienetas galėjo mokėti už fizinio asmens studijas jam jau dirbant vienete. Tokiu atveju PMĮ 13 str. 3 dalies nuostatos nebūtų taikomos.
Jei situacijoje minimas fizinis asmuo įsidarbintų vienete dar nepabaigęs mokslų ir neįgijęs išsilavinimo bei kvalifikacijos, vienetas, remdamasis PMĮ 26 str. 1 dalyje nustatyta tvarka, galėtų patirtas išlaidas priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Tai reiškia, kad vieneto patirtos išlaidos dėl fizinio asmens mokslų aukštojoje mokykloje iki jam įsidarbinant vienete būtų priskiriamos vieneto ilgalaikiam nematerialiajam turtui ir sąnaudoms per nusistatytą ne trumpesnį, kaip 4 metų, amortizacijos laikotarpį. Išlaidos, patirtos fiziniam asmeniui jau įsidarbinus vienete, būtų priskiriamos sąnaudoms pagal PMĮ 26 str. 1 dalyje nustatytą tvarką. Remiantis PMĮ 26 str. 1 d. nuostatomis, vienetai savo leidžiamiems atskaitymams gali priskirti mokestiniu laikotarpiu patirtas išlaidas už darbuotojų mokslus, o ne amortizuoti šias išlaidas per tęstinį laikotarpį. Darbuotojų mokslui patirtas išlaidas priskiriant vieneto sąnaudoms, vadovaujantis PMĮ 26 str. 1 dalimi, neatsižvelgiama į darbuotojo, kurio naudai tokios išlaidos yra patiriamos, darbo užmokesčio dydį ar į tai, kad vienetas dengė tik dalį savo darbuotojų mokslo kainos.
Jeigu fizinis asmuo nepradėtų eiti pareigų, kurioms vykdyti buvo reikalinga kvalifikacija, už kurios mokymąsi vienetas mokėjo, arba dėl įvairių priežasčių neįgytų išsilavinimo ir (ar) kvalifikacijos, tokiu atveju vienetas turėtų darbuotojo mokslams patirtų išlaidų suma sumažinti mokestinio laikotarpio, kurį tokios aplinkybės taptų žinomos, ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų sumą.
Fizinio asmens gautos naudos apmokestinimas GPM
LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 9 str. 1 d. 4 punkte yra nustatyta, kad gyventojo gauta nauda, kai kitas asmuo sumokėjo už jo mokslą, mokesčių aspektu nėra laikoma jo gautomis pajamomis natūra. Taikant šią mokesčių lengvatą, neatsižvelgiama į tai, koks asmuo sumoka įmokas už gyventojo mokslą. Tai gali būti tiek kitas gyventojas, tiek darbdavys ar vienetas, nesusijęs su gyventoju darbo santykiais. Svarbi sąlyga – kitas asmuo turi sumokėti mokestį už mokslus tiesiogiai mokymo įstaigai, o gyventojas – siekti įgyti aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą ir (ar) kvalifikaciją. Kito asmens sumokėtos įmokos už gyventojo pragyvenimą mokantis būtų laikomos pajamomis natūra ir apmokestinamos standartiniu 15 proc. GPM tarifu.
[content_protector password=”fidexperta”]Pateiktos situacijos atveju nurodoma, kad Lietuvos vienetas sumokėjo tik už fizinio asmens mokslą. Todėl, jei Lietuvos vienetas už fizinio asmens mokslą tiesiogiai sumokėjo aukštajai mokyklai, tokia fizinio asmens nauda nebūtų laikoma jo pajamomis natūra.
Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, reikia pabrėžti, kad vienetai į sąnaudas gali įtraukti išlaidas už fizinių asmenų mokslą tik tuo atveju, jei šie asmenys yra vieneto darbuotojai arba jais taps ateityje. Pagal tai, ar išlaidos mokslui yra patiriamos fiziniam asmeniui jau dirbant vienete, ar ne, skiriasi patirtų išlaidų priskyrimo sąnaudoms ir ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tvarka. Fizinio asmens nauda, gauta kitam asmeniui sumokėjus už jo mokslą, nėra laikoma pajamomis natūra, jei užmokestis už mokslą tiesiogiai sumokamas tai mokyklai ir fizinis asmuo siekia įgyti aukštąjį išsilavinimą ir (ar) kvalifikaciją.[/content_protector]