Situacija
Nuolatinis Lietuvos gyventojas aktyviai lošia azartinius lošimus kazino. Mokesčių administratorius, atlikęs šio gyventojo mokestinį patikrinimą, nustatė, kad jo išlaidos viršijo pajamas. Išlaidas gyventojas dengė iš nenustatytų pajamų šaltinių, kurių nedeklaravo ir nuo jų mokesčių nesumokėjo. Todėl jam buvo apskaičiuotos papildomos mokesčių sumos.
Klausimai
Kaip apmokestinamos pajamos, gautos iš azartinių lošimų? Kaip pagrįsti gautus azartinių lošimų laimėjimus ir išleistas sumas? Ar būtina saugoti informaciją apie įmokėtas sumas ir azartinių lošimų laimėjimus?
Vadovaujantis LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 2 str. 14 dalies nuostatomis, gyventojo pajamomis, GPM prasme, laikomas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, perduotas ar suteiktas teises, parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda, gauta pinigais ir (arba natūra), išskyrus šio straipsnio dalies 1–8 punktuose nurodytą naudą, kuri nelaikoma pajamomis.
Svarbu atskirti loterijų laimėjimų, azartinių lošimų laimėjimų, dovanų sąvokas, kadangi skiriasi jų apmokestinimo (neapmokestinimo) tvarka, taikomos lengvatos. Azartinių lošimų laimėjimu laikomas azartinio lošimo (žaidimo arba abipusių lažybų pagal nustatytą reglamentą, kai jų dalyviai, siekdami piniginio laimėjimo, savo noru rizikuoja netekti įmokėtos sumos, o laimėjimą arba pralaimėjimą lemia atsitiktinumas, kokio nors įvykio arba sporto varžybų rezultatas) piniginis laimėjimas. Azartiniams lošimams priskirtini kazino, lošimų, lažybų, totalizatoriaus punktuose, bingo salone, lošimo automatų salone laimėti piniginiai laimėjimai. Taigi, azartinių lošimų laimėjimai priskiriami pajamoms, kurios yra GPM objektas.
Skirtingai nuo kitų rūšių laimėjimų, azartinių lošimų laimėjimams nėra nustatyta jokių GPM lengvatų – visi gyventojo gauti azartinių lošimų laimėjimai yra apmokestinami taikant standartinį 15 proc. GPM tarifą. GPM skaičiuojamas nuo apmokestinamųjų pajamų, t. y. nuo skirtumo tarp laimėtos sumos ir įmokėtos sumos (kurią gyventojas sumoka, norėdamas dalyvauti lošime). Taigi, gyventojas, apskaičiuodamas apmokestinamąsias pajamas, gali iš azartinių lošimų laimėtų sumų atimti įmokėtas sumas, patvirtintas dokumentais.
Atsižvelgiant į tai, kad azartinių lošimų pajamos priskiriamos B klasės pajamoms, mokestiniams metams pasibaigus, gyventojas turi apskaičiuoti viso mokestinio laikotarpio lošimų rezultatą ir, tuo atveju, kai skirtumas tarp laimėtų ir įmokėtų sumų yra teigiamas, šias pajamas, neatsižvelgiant į šaltinius, iš kurių jos gautos, savarankiškai deklaruoti Metinėje pajamų deklaracijoje, taip pat mokėtiną GPM sumokėti iki kito mokestinio laikotarpio gegužės 1 d. Azartinių lošimų laimėjimas priskiriamas pajamoms, nuo kurių mokestį sumokėti privalo pats gyventojas, todėl jo gavimo momentu laikoma data, kai jis faktiškai gaunamas.
Dėl azartinių lošimų laimėjimų kyla mokestinių prievolių ir juos išmokantiems asmenims. Lietuvos vienetas, užsienio vienetas, veikiantis per nuolatinę buveinę Lietuvoje, ir nenuolatinis Lietuvos gyventojas, veikiantis per nuolatinę bazę Lietuvoje, gyventojams išmokėtus azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus privalo deklaruoti gyventojams išmokėtų išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, pažymoje (FR0471 forma). FR0471 formos pažymą mokesčių administratoriui pateikti privaloma pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kito mokestinio laikotarpio vasario 1 d. Šioje pažymoje turi būti nurodytos tik didesnės kaip 1000 eurų (iki 2014-12‑31 – 3 500 Lt) azartinių lošimų laimėjimų išmokos (pinigais ar natūra), išmokėtos 2015 m. ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais. Mažesni kaip 1000 eurų (iki 2014-12‑31 – 3 500 Lt) vertės laimėjimai pažymoje gali būti nenurodomi.
Atsižvelgiant į šias nuostatas dėl azartinių lošimų laimėjimų, gyventojams, lošiantiems azartinius lošimus, svarbu turėti ir saugoti informaciją, patvirtintą dokumentais, apie įmokėtas sumas, taip pat gautus laimėjimus, ypač kai šie laimėjimai yra mažesni nei 1000 eurų.
Šiuo klausimu paminėtina ir teismų praktika, o būtent visai neseniai, šių metų liepos mėnesį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartis. Pagal bylos aplinkybes, mokesčių mokėtojas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimus, kuriais jam apskaičiuotos mokėtinos papildomos mokesčių sumos. Atlikus mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius nustatė, kad mokesčių mokėtojo 2009–2012 metais patirtos išlaidos viršijo pajamas ir šios išlaidos buvo dengiamos iš nenustatytų pajamų šaltinių, kurių nedeklaravo ir nesumokėjo nuo jų mokesčių. Mokesčių mokėtojo teigimu, mokesčių administratorius, remdamasis lošimų bendrovės pateiktais duomenimis ir nustatęs, kad nėra aišku, iš kokių pajamų šaltinių buvo dengiamos mokesčių mokėtojo išlaidos azartinių lošimų priemonėms įsigyti, nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad lošimų bendrovė neturėjo galimybės pateikti duomenų apie mokesčių mokėtojo laimėjimus, kurie buvo mažesni nei 3 500 Lt. Mokesčių mokėtojo tvirtinimu, būtent šiais laimėjimais, mažesniais nei 3 500 Lt, jis dengė patirtas lošimų priemonių įsigijimo išlaidas, iš lošimų gautas sumas, įskaitant ir mažesnes nei 3 500 Lt, kurių lošimų bendrovė nefiksavo, jis vėl investuodavo į lošimus. Patirtų išlaidų ir laimėjimų skirtumas visada buvo artimas nuliui, t. y. mokesčių mokėtojas nepatirdavo nei nuostolių, nei pelno, todėl neturėjo pagrindo saugoti azartinių lošimų priemonių įsigijimo kvitus. Tačiau lošimų bendrovės pateiktais duomenimis, mokesčių mokėtojo lošimo priemonėms įsigyti išleista bendra pinigų suma gerokai viršijo bendrą laimėjimų sumą. Bylos duomenys patvirtina, kad, įsigyjant lošimų priemones, kvitai mokesčių mokėtojui buvo išduodami. Mokesčių mokėtojas, nagrinėjamu atveju turėdamas pareigą įrodyti, kad lošimo išlaidos buvo padengiamos iš laimėjimų mažesnių nei 3 500 Lt, nepateikė duomenų, kad jis iš tiesų išlaidas lošimo priemonėms įsigyti padengė iš šiame mokestiniame ginče nenustatytų laimėjimų. Pareiškėjas lošimų priemonių įsigijimui pinigų išleido daugiau, nei išlošė. Taigi, nors mokesčių mokėtojas teismui teigė, kad mokesčių administratoriaus nustatytą neigiamą skirtumą tarp laimėtų ir išleistų lošimų priemonėms įsigyti sumų sudaro niekur nefiksuoti išlošti laimėjimai iki 3 500 Lt, tačiau rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę, mokesčių mokėtojas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pateikti faktiniai duomenys, pagrindžiantys visas patikrinto asmens turėtas pinigines lėšas ir mokesčių mokėtojui nepateikus pirminių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima tiesiogiai nustatyti mokesčio bazę, yra sąlygos taikyti LR mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 str. 1 dalį, t. y. apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą.
MAĮ 70 str. 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatymu nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo ir, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokestį) negalima dėl to, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas:
1) apskaičiuoti mokesčius,
2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi,
3) tvarkyti apskaitą,
4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus.
Atsižvelgiant į šiame mokestiniame ginče nustatytas faktines aplinkybes ir duomenis, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atmetė mokesčių mokėtojo skundą ir priėmė jam nepalankų sprendimą.