Mokesčių administratorius vis dažniau patikrina mokesčių mokėtojus – fizinius asmenis, atlieka jų pajamų pagrįstumo vertinimą, gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą. Pagal statistiką, mokesčių srityje dauguma teismų sprendimų yra palankūs mokesčių administratoriui, tačiau yra priimta reikšmingų nutarčių mokesčio mokėtojo naudai.
Dar visai neseniai, 2011 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau –Teismas) priėmė dvi nutartis, susijusias su vertybinių popierių pardavimu, kurios keičia iki šiol susiformavusią mokestinę praktiką. Minėtos bylos yra aktualios asmenims, parduodantiems vertybinius popierius.
Šiose bylose ginčas kilo dėl pareiškėjo parduotų akcijų įsigijimo kainos nustatymo būdo – ar pagrįstai mokesčių administratorius, apskaičiuodamas akcijų įsigijimo kainą, visais atvejais taiko Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 23 punkte (pagal aktualią Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakciją – 17 str. 1 d. 30 punkte) įtvirtintą taisyklę, kad, parduodant dalį to paties emitento tos pačios rūšies ar klasės vertybinių popierių, kiekvienu atveju laikoma, kad parduodami anksčiausiai įsigyti vertybiniai popieriai, t. y. taikomas vadinamasis FIFO (first in, first out) principas.
Pagal Mokesčių inspekcijos poziciją, pareiškėjas, parduodamas akcijas, negalėjo pasirinkti, kurios iš jų parduodamos, o turėjo taikyti minėtą FIFO metodą, t. y. laikyti, kad pirmiausia parduodamos anksčiausiai įsigytos akcijos, ir atitinkamai skaičiuoti akcijų įsigijimo kainą. Mokesčių administratorius teigė, kad minėta taisykle turi būti vadovaujamasi visais akcijų pardavimo atvejais, o ne tik taikant lengvatą, todėl atitinkamai perskaičiavo iš pajamų atimtiną akcijų įsigijimo kainą ir papildomai apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną gyventojų pajamų mokestį.
Tuo tarpu pareiškėjo teigimu, esant galimybei identifikuoti perleidžiamus vertybinius popierius, mokesčių mokėtojas turi teisę pasirinkti, kuriuos vertybinius popierius jis parduoda, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Taip pat jis pažymėjo, kad pagal savo pobūdį ir sisteminį išdėstymą, taisyklė dėl vertybinių popierių perleidimo eiliškumo įtvirtinta ne kaip savarankiška nuostata, taikoma visais vertybinių popierių perleidimo atvejais, bet kaip išimtinio pobūdžio norma, susijusi su pajamų neapmokestinimo, perleidžiant nuosavybėn vertybinius popierius reglamentavimu. Nesant imperatyvaus (įsakmaus) teisinio reglamentavimo, fizinis asmuo gali parduoti vertybinius popierius bet kokia eiliškumo tvarka.
Galiausiai Teismas konstatavo, kad vadinamasis FIFO metodas negali būti taikomas visais vertybinių popierių pardavimo atvejais kaip bendra vertybinių popierių pardavimo pajamų apskaičiavimo taisyklė. Mokesčio lengvata ir jos turinys negali būti aiškinami plečiamai, todėl darytina išvada, kad aptariama eiliškumo taisyklė negali būti taikoma į pastarosios įstatymo nuostatos taikymo sritį nepatenkančių mokestinių teisinių santykių dalyviams. Sąžiningai veikiantis asmuo turi teisę ir galimybę numatyti savo veiksmų mokestines pasekmes ir pasirinkti tokį teisėtą veiklos modelį, kuris leistų veikti mažiausiomis išlaidomis, jei tik nėra pažeidžiamas draudimo piktnaudžiauti teise principas. Teismas mokesčių administratoriaus skundą atmetė, bylos baigtis buvo palanki mokesčių mokėtojui.
Taigi, remiantis šiomis dviem Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, suformuota nauja praktika dėl vertybinių popierių pardavimo pajamų apmokestinimo (akcijų įsigijimo kainos nustatymo) ir paneigta mokesčių administratoriaus pozicija. Parduodant akcijas, kurių pardavimo pajamos yra priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms, gyventojas gali pasirinkti, kurias akcijas parduoda (įsigytas anksčiau ar vėliau). FIFO principas taikomas tik tada, kai perleidžiamos akcijos, kurių pardavimo pajamos yra neapmokestinamos. Šie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai svarbūs tiek jau įvykusiems, tiek būsimiems sandoriams. Vertybinių popierių pardavimo sutartyje nurodžius, kad parduodamos brangiausiai įsigytos akcijos (nebūtinai seniausiai įsigytos akcijos), būtų apskaičiuojamos mažesnės apmokestinamosios pajamos ir atitinkamai sumokamas mažesnis gyventojų pajamų mokestis.
Teismų sprendimai ne visada palankūs mokesčių mokėtojui. Dažnai tą lemia netinkama, nepakankama argumentacija. Reikia atkreipti dėmesį, kad įrodymams surinkti ir pateikti mokesčių administratorius vis dažniau naudojasi jam prieinama informacija iš užsienio valstybių institucijų. Remiantis gauta informacija, ginčo metu mokesčių administratorius pateikia argumentus, kuriuos nuginčyti būna sunku.
Visai neseniai, šių metų gegužės mėnesį, priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje ginčas kilo dėl tarptautiniais pavedimais gyventojo gautų piniginių lėšų apmokestinimo. Mokesčių administratorius po patikrinimo gyventojui papildomai priskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir šio mokesčio baudos.
Pareiškėjo pozicija buvo tokia, kad šios tarptautiniais pavedimais gautos lėšos buvo paskolų, suteiktų Rusijos piliečiams, grąžinimas. Jo teigimu, vien ta aplinkybė, kad pervedant pinigus nebuvo nurodytas mokėjimo pagrindas, nepaneigia paskolos santykių buvimo. Paskolos sutarčių pareiškėjas neišsaugojo, nes įsipareigojimai pagal jas buvo įvykdyti.
Pagal mokesčių administratoriaus poziciją, pareiškėjo gautos piniginės lėšos yra ne jo suteiktų paskolų grąžinimas, o pajamos, priskirtinos kitoms su darbo santykiais ir jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusioms bei ne individualios veiklos pajamoms iš nenustatytų šaltinių. Remiantis užsienio valstybių tarnybų suteikta informacija, matyti, kad pavedimuose nurodytos užsienio įmonės realios veiklos toje užsienio valstybėje nevykdė ir neturėjo banko sąskaitų, o apklausti užsienio asmenys tvirtino, kad pareiškėjo nepažįsta ir finansinių ryšių su juo neturėjo. Mokesčių administratorius minėtą informaciją iš užsienio valstybių gavo remiantis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, Lietuvos ir užsienio valstybių pasirašytomis ir taikomomis dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartimis.
Teismas nurodė, kad sutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad pareiškėjo gautos ginčo piniginės sumos yra jo pajamos ir nėra įrodymų, kad šios sumos susijusios su kokių nors paskolų grąžinimu. Pareiškėjo pateiktus paaiškinimus paneigė iš užsienio kompetentingų institucijų gauti įrodymai. Taigi mokesčių administratoriui įstatymo nustatyta tvarka iš užsienio valstybių tarnybų gavus įrodymus, teismams nebuvo pagrindo abejoti šios oficialios informacijos pagrįstumu. Nepaneigus šių duomenų, Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui pervestos piniginės lėšos pagrįstai apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu. Bylos baigtis buvo palanki mokesčių administratoriui.