Ofšorinis įmonės statusas yra susijęs su reikalavimais vykdyti gamybinę, prekybinę, paslaugų ar kitą veiklą už tos jurisdikcijos, kurioje ši įmonė yra registruota, ribų.
Ofšorinės jurisdikcijos ir jų privalumai verslui
Tarptautinio valiutos fondo ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, šiandien pasaulyje esama apie 70 ofšorinių finansinių centrų. Dažniausiai jis skirstomi pagal savo geografinę padėtį:
1. Karibų baseino šalys – Panama, Bahamos, Bermudai ir t. t. Šiose lengvatinėse zonose arba išvis nėra mokesčių, arba jie neimami iš ofšorinių įmonių. Paprastai jose egzistuoja tik fiksuotas kasmetinis perregistravimo mokestis, o valdžia nereikalauja audito ir finansinės atskaitomybės. Nors daugeliu atžvilgių jų finansinė politika palanki verslui kurti, vis dėlto esama vieno didelio trūkumo – aiški ofšorinė priklausomybė, kurią puikiai matys verslo partneriai ir valstybės institucijos.
2. Ramiojo vandenyno ofšoriniai centrai – Sent Kitsas, Nevis, Vanuatu, Kuko salos ir t. t. Tai naujos ofšorinės jurisdikcijos, paprastai laikomos nestabiliomis ir su neaiškia ateitimi. Šiose jurisdikcijose registruotų ofšorinių įmonių statusas taip pat kelia abejonių.
3. Viduržemio jūros šalys – Gibraltaras, Kipras, Malta. Tai labiau prestižinės jurisdikcijos, tačiau kelia tam tikrus reikalavimus registruotų įmonių veiklai, būtina mokėti nedidelius pelno mokesčius.
4. Didžiosios Britanijos teritorijos Europoje – Meno sala, Džersis ir Guernsis. Pelno mokesčių nėra, bet yra gan didelis metinis perregistravimo mokestis. Šiose mokestinėse zonose reigistruotų įmonių tai pat aiškiai matomas ofšorinis statusas
5. JAV. Kai kuriose valstijose siekiama sudaryti kuo geresnes sąlygas įmonėms – nerezidentėms registruoti, nes iš to valstijos gauna didelių papildomų pajamų. Geriausios mokestinės sąlygos užtikrinamos Delavero valstijoje, bet ofšorines įmones galima įregistruoti praktiškai visose valstijose.
6. Kontinentinė Europa – Šveicarija, Lichtenšteinas, Austrija, Nyderlandai, Vengrija. Šios šalys labiausiai „paslepia“ ofšorinę veiklos formą, tačiau mokestinių lengvatų jose kur kas mažiau, o valdžios keliami reikalavimai didesni nei kitose lengvatinių mokesčių zonose. Dauguma Europos ofšorinių jurisdikcijų labiau tinka specifinei veiklai – holdingui, draudimui, bankininkystei.
7. Kitos zonos – tokios kaip Ingušija ir Kalmukija Rusijoje. Tačiau jos nėra labai patrauklios dėl sunkiai prognozuojamos ateities.
Galima išskirti tokius ofšorinių jurisdikcijų pagrindinius privalumus:
1. valstybės neturi jokių reikalų su kitų valstybių mokesčių institucijomis;
2. nustato žemus mokesčius arba išvis jų netaiko kai kurių užsienio kompanijų pelno rūšims;
3. suteikia klientams galimybę per trumpą laiko tarpą įsteigti įmonę;
4. užtikrina maksimalią komercinę ir bankinę paslaptį;
5. suteikia puikias elektronines komunikacijas.
Tačiau nežiūrint į ofšorinių zonų teikiamus mokestinius privalumus, nemaža dalis Lietuvos verslininkų pirmiausia kaip tarpinėms įmonėms registruoti renkasi Latviją bei Estiją, su kuriomis yra pasirašytos palankios tarptautinės sutartys dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo. Latvijoje ar Estijoje įsteigtos įmonės pirmiausia naudojamos piniginėms lėšoms sukaupti, o vėliau jos nukreipiamos į kitas įmones, įsteigtas ofšorinėse jurisdikcijose.
Ofšorų privalumais naudojasi net bankai
Ofšorinėmis jurisdikcijomis ir jų teikiamais privalumais plačiai naudojasi ir didžiausi pasaulio bankai, tokie kaip „Barclays“, „Citigroup“, kuris turi 427 filialus ofšorinėse teritorijose, ar „Morgan Stanley“, turintis 273 ofšorinius filialus, ir kiti. Net Lietuvoje veikianti SEB grupė irgi turi filialą ofšorinėje jurisdikcijoje.
Kalbant apie kitus bankus, neatmetama galimybė, kad didžioji dalis bankų ne tiesiogiai, bet per savo valdomus antrinius bankus irgi turi filialus ofšorinėse jurisdikcijose.
Ofšorinė bankininkystė apima finansines, investicines, kredito ir kitas paslaugas. Pagrindinis aspektas, kuriuo ofšorinė bankininkystė skiriasi nuo įprastinės, yra tai, kad ofšorinių bankų paslaugomis negali naudotis tos šalies, kurioje bankas įregistruotas ir vykdo veiklą, rezidentas. Tai reiškia, jog ofšorinis bankas, registruotas Bahamose, gali aptarnauti visus klientus, išskyrus Bahamų nuolatinius gyventojus.
Ofšorinių bankų sąvoka daugeliui asocijuojasi su nelegalia veikla, pinigų plovimu, nusikaltėlių dangstymu, taip pat su rizika dėl nepakankamos banko priežiūros bei pačios ofšorinės jurisdikcijos stabilumo. Tačiau išanalizavus pasaulinę ofšorinių bankų praktiką galima teigti, jog šie bankai vis dėlto nėra nekontroliuojami. Dauguma ofšorinių bankų funkcionuoja ir veiklą vykdo pagal griežtas taisykles, atsižvelgdami į centrinio banko, finansinių reikalų komisijos ir kitų institucijų reikalavimus.
Pagal tarptautinius standartus, tokie bankai privalo laikytis minimalaus kapitalo dydžio reikalavimo ir ne rečiau nei kartą per ketvirtį priežiūros institucijoms pateikti finansines ataskaitas, atspindinčias esamą veiklą ir jų finansinę padėtį.
Tokių reikalavimų taikymas ir kontrolė yra labai svarbus įrankis, kuriuo mažų mokesčių šalys siekia apsaugoti indėlius ir tuo pačiu užtikrinti, jog jų šalys ir toliau bus patrauklios užsienio indėlininkams bei investuotojams. Taip pat kai kuriose valstybėse ofšoriniai bankai net dalyvauja draudimo ir indėlių apsaugos sistemose. Taigi naudotis ofšorinių bankų paslaugomis daugeliu atvejų yra ne mažiau saugu nei įprastinių bankų teikiamomis paslaugomis.
Neįvertinta rizika
Nors ofšoras turi tikrai daug privalumų naudingų verslui, tačiau juo reikia naudotis protingai, pasveriant ir įvertinant visas galimas tokios struktūros rizikas. Ne visada verslininkai įvertina, kokias pasekmes gali sukelti vienokie ar kitokie sandoriai su ofšorinėse jurisdikcijose įsteigtomis įmonėmis.
Vadovaujantis LR Pelno mokesčio įstatymo nuostatomis, įvairios išmokos ar atsiskaitymai ofšorais priskirtini neleidžiamiems atskaitymams, jei įmonė neturi mokesčių administratoriaus nustatytų išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Priešingai nei vykdant sandorius su Lietuvos ar Europos Sąjungos įmonėmis, vien sąskaitos faktūros patirtoms išlaidoms pagrįsti nepakanka.
Vykdant sandorius su ofšorinėse teritorijose įsteigtomis įmonėmis reikėtų turėti dokumentus, pagrindžiančius, kad išmokos yra susijusios su jas išmokančios ir gaunančios įmonės įprastine veikla, kad išmokas gaunanti ofšorinė įmonė valdo turtą, reikalingą tokiai savo įprastinei veiklai vykdyti bei įrodymus, kad tarp išmokų ir ekonomiškai pagrįstų ūkinių operacijų yra ryšys, pvz., vargu ar mokesčių administratorius patikės užsakytomis reklamos paslaugomis užsienio valstybėse, jei įmonė prekiauja tik vidaus rinkoje.
Taip pat pažymėtina, kad dividendams, mokamiems ar gaunamiems iš ofšorinėse teritorijose įsteigtų įmonių netaikoma vadinamoji dalyvavimo išimtis, t. y. dividendai yra apmokestinami pelno mokesčiu bendra tvarka.
Taip pat nepakankamai apgalvotai ir rizikingai pasielgiama atsidarant ofšorinių įmonių sąskaitas Lietuvos bankuose, nes mokesčių administratorius turi pakankamai stiprių svertų mėginant įrodyti, kad tikrasis, t. y. realusis ofšorinės įmonės steigėjas yra Lietuvos rezidentas (Lietuvos įmonė ar Lietuvos pilietis). Pagal Lietuvoje veikiančių bankų statistiką matyti, kad beveik 10 tūkstančių sąskaitų Lietuvoje yra atsidarę klientai iš ofšorinių teritorijų.
Šiuo metu kompanijos registruotos lengvatinio apmokestinimo zonose kontroliuoja apie 50 proc. pasaulinės finansinės rinkos
Su ofšorais kovojama
Mokesčių planavimas nėra draudžiamas, tačiau ne visada ofšorinių kompanijų steigėjai yra sąžiningi verslininkai. Neretai į ofšorus orientuojasi asmenys, norintys legalizuoti nešvarius pinigus, o ofšorinė kompanija dažnai tampa priedanga tai padaryti. Ofšorinės kompanijos yra dažnai naudojamos įvairiems nusikaltimams vykdyti.
Todėl pasaulio valstybės, siekdamos užkirsti kelią finansiniam sukčiavimui bei pinigų nutekėjimui į ofšorus, nustato įvairius apribojimus ir suvaržymus. Ofšorų veiklą prižiūri trys tarptautinės organizacijos: Finasinio stabilumo forumas, EBPO, Finansinio poveikio prieš pinigų plovimą grupė. Vis tik pagrindinė kovotoja tarptautiniu mastu su „mokesčių rojumi“ vadinamų valstybių taikoma praktika yra EBPO.
Valstybės taip pat turi pasitvirtinusios ofšorinių teritorijų sąrašus bei tam tikrus kriterijus, pagal kuriuos viena ar kita jurisdikcija gali būti pripažinta ofšorine. Lietuva į ofšorinių jurisdikcijų sąrašą yra įtraukusi 60 teritorijų – tai vadinamasis juodasis sąrašas. Teritorijos, nepatenkančios į patvirtintą juodąjį sąrašą, tačiau atitinkančios pelno mokesčio įstatyme nustatytus kriterijus, priskirtinos vadinamajam pilkajam sąrašui. Į baltąjį sąrašą yra įtrauktos visos Europos Sąjungos valstybės bei valstybės su kuriomis Lietuva yra sudariusi tarptautines sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.
Taigi steigiant ofšorines įmones ar vykdant įvairius sandorius reiktų pasverti ir įvertinti visas galimas rizikas ir galimus scenarijus, kurie gali nutikti vykdant mokesčių planavimą pasitelkiant ofšorus.