Pagal pateiktą situaciją, UAB A ir UAB B laikytinos susijusiais asmenimis mokesčių tikslais, todėl būtina atkreipti dėmesį į LR pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 40 straipsnį, kuris nustato specialias tam tikrų atvejų apmokestinimo nuostatas. PMĮ įtvirtinta, kad visi sandoriai turi vykti tikrąja rinkos kaina, laikantis ištiestosios rankos principo, kuris nustatomas pritaikius atitinkamą kainodaros metodą. Pagal PMĮ 2 str. 37 dalies nuostatas, tikroji rinkos kaina suprantama kaip suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaitytas nepriklausomų ir ketinančių pirkti arba parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas. Tai reiškia, kad susijusios įmonės, nustatydamos sandorio kainą, turėtų įvertinti, ar nesusijusi įmonė būtų pasirengusi už tokias paslaugas sumokėti panašią kainą.
PMĮ 40 straipsnio nuostatų taikymą reglamentuoja specialus teisės norminis aktas – finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1K-123 patvirtintos PMĮ 40 str. 2 dalies ir LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 str. 2 dalies įgyvendinimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Minėtų Taisyklių tikslas – užtikrinti, kad įmonės ir gyventojai, apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną arba apmokestinamąsias pajamas, pajamomis iš bet kokio sandorio ar ūkinės operacijos pripažintų sumą, atitinkančią šio sandorio ar ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais ar ribojamųjų dydžių leidžiamais atskaitymais (išlaidomis) pripažintų sąnaudų iš bet kokio sandorio ar ūkinės operacijos sumą, atitinkančią tokio sandorio ar ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. Pagal Taisyklių nuostatas, siekiant nustatyti tikrąją rinkos kainą, turi būti atlikti šie veiksmai:
1) vadovaujantis Taisyklių 7–13 punktais, įvertinta kontroliuojamoji transakcija;
2) vadovaujantis informacija, gauta įvertinus kontroliuojamąją transakciją, palyginti turi būti parinktos nekontroliuojamosios transakcijos;
3) vadovaujantis Taisyklių 7–13 punktais, įvertintos parinktos nekontroliuojamosios transakcijos;
4) vadovaujantis gauta informacija ir Taisyklių 19–22 punktų nuostatomis, pritaikytas vienas iš šių kainodaros metodų: palyginamosios nepriklausomos kainos; perpardavimo kainos; „kaštai plius“; pelno padalijimo; transakcijos grynosios maržos.
Nustatant kontroliuojamųjų transakcijų kainas, galima kombinuoti ir modifikuoti išvardytus metodus, jeigu tai leidžia pasiekti ištiestosios rankos principą atitinkantį rezultatą.
Tuo atveju, jeigu UAB A priklausančio žemės sklypo vertinimo ataskaitose palyginimui parinkti sandoriai turto vertintojų buvo vertinami atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintas Turto vertinimo metodikos nuostatas, bet ne į Taisyklėse numatytus reikalavimus (surašant turto vertinimo ataskaitas, nebuvo vadovaujamasi Taisyklėse įtvirtintais sandorių (transakcijų) vertės nustatymo metodais), UAB A žemės sklypo vertės nustatymo metodas (pagal dviejose turto vertinimo ataskaitose nurodytų žemės sklypo rinkos kainų verčių vidurkį) negali būti laikomas tinkamu, todėl UAB A nustatyta žemės pardavimo kaina (1,1 mln. Lt) nebūtų laikoma tikrąja rinkos kaina.
Turto vertinimo ataskaitos, kuriose neatlikta duomenų (pasirinktų palyginamųjų sandorių) analizė Taisyklių nustatytais aspektais, nelaikytinos nekontroliuojamųjų transakcijų, tinkamų palyginti, atitikmenimis. Ataskaitose nurodyta apskaičiuota turto vertė yra išvestinis dydis, o ne transakcijų tarp neasocijuotų asmenų (t. y. nekontroliuojamųjų transakcijų) kainos, kurias galima būtų taikyti siekiant palyginti pagal Taisyklių nuostatas. Be to, turto vertinimo ataskaitose nėra duomenų apie tai, ar šie palyginimui parinkti sandoriai buvo sudaryti tarp neasocijuotų asmenų, t. y. nėra duomenų, ar šie sandoriai atitinka Taisyklių 3 punkte įtvirtintą nekontroliuojamosios transakcijos sąvoką. Pagal Taisykles, siekiant nustatyti, ar ginčo sandorio kaina atitinka ištiestosios rankos principą, sandorio kaina turi būti palyginama būtent su nekontroliuojamąja transakcija. Siekiant nustatyti ištiestosios rankos principą atitinkančią kontroliuojamosios transakcijos kainą, turi būti įvertintos tiek kontroliuojamosios, tiek nekontroliuojamosios transakcijos, laikantis Taisyklėse apibrėžtų reikalavimų.
Taigi, ne visais atvejais turto vertintojų ataskaitos gali būti laikomos įrodymais, pagrindžiančiais tikrąją rinkos kainą. Remiantis kelių ataskaitų duomenimis, išvestas turto vertės vidurkis ne visada atspindi tikrąją turto rinkos vertę.