Dėl Gyventojų pajamų mokesčio objekto
Gyventojų gautų dovanų apmokestinimas gyventojų pajamų mokesčiu priklauso nuo to, iš kokio asmens – darbdavio, ne darbdavio (juridinio asmens) ar gyventojo – ši dovana gaunama, taip pat nuo dovanos vertės. Kadangi aprašyta situacija susijusi su iš darbdavio gaunamomis dovanomis, toliau dovanų apmokestinimą nagrinėsime tik šiuo aspektu.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis, iš darbdavio gautos dovanos apmokestinamos nuo pirmo lito. Dovanos iš darbdavio, neatsižvelgiant į dovanos vertę ir pobūdį (pinigais ar natūra) apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, taikant 15 proc. tarifą. Dovanos vertė turi būti apskaičiuojama pagal tikrąją rinkos kainą dovanos gavimo momentu.
Atkreiptinas dėmesys, kad apskaičiuojant gyventojų pajamų mokestį nuo dovanos vertės, neapmokestinamasis pajamų dydis nėra taikomas dėl išmokos vienkartinio pobūdžio, todėl gyventojų pajamų mokestis turi būti sumokėtas nuo visos dovanos vertės. Tačiau apskaičiuojant gyventojo metines pajamas, dovanos turi būti įskaičiuojamos, todėl tai turės įtakos metinio neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymui. Pasibaigus mokestiniams metams, darbuotojui gali atsirasti pareiga papildomai sumokėti gyventojų pajamų mokestį, pateikiant metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją.
Atsižvelgiant į tai, kad šios pajamos natūra yra gautos iš darbdavio, jos priskiriamos su darbo santykiais susijusioms pajamoms, taigi nuo jų turi būti skaičiuojamos ir „Sodros“ įmokos. Su darbo santykiais susijusiomis pajamomis bus laikomos ir tokios dovanos, kurias gauna ne tiesiogiai darbuotojas, o jo šeimos nariai.
Taigi kalakutai, gauti iš darbdavio, yra gyventojų pajamų mokesčio objektas ir laikytini darbuotojų pajamomis, gautomis natūra. Ši dovana iš darbdavio apmokestinama kaip su darbo santykiais susijusios pajamos – gyventojų pajamų mokesčiu bei „Sodros“ įmokomis.
Dėl išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams
Nuo 2009 m. gruodžio mėn. 28 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymui (Žin., 2009, Nr. 153‑6880), apskaičiuojant 2010 metų ir vėlesnių mokestinių metų apmokestinamąjį pelną, įmonėms suteikta galimybė leidžiamiems atskaitymams priskirti išlaidas darbuotojų naudai, jeigu ši darbuotojų gauta nauda pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas yra gyventojų pajamų mokesčio objektas, neatsižvelgiant į tai, ar ši gauta nauda priskiriama apmokestinamosioms darbuotojo pajamoms, ar neapmokestinamosioms.
Atsižvelgiant į pateiktą situaciją ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis iš darbdavio gauta dovana, t. y. kalakutai, yra gyventojų pajamų mokesčio objektas, t. y. darbuotojams padovanoti kalakutai priskiriami pajamoms natūra. Taigi įmonė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatomis, kalakutų įsigijimo išlaidas priskirtų leidžiamiems atskaitymams.
Būtina atkreipti dėmesį, kad šiuo atveju darbuotojams suteikiama konkreti individuali nauda, kurios vertę galima įvertinti objektyviomis priemonėmis, t. y. pagal įmonės patirtas kalakutų įsigijimo išlaidas.
Tuo atveju, jei darbuotojų gaunamos konkrečios individualios naudos nebūtų galima įvertinti, pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalies 6 punktą, darbuotojams pajamų natūra neatsirastų, t. y. darbuotojų iš darbdavio gauta nauda nebūtų gyventojų pajamų mokesčio objektas. Remiantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 8 punktu, įmonė ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galėtų priskirti ir tokias išlaidas darbuotojų ir (arba) jų šeimos narių naudai, kurios nėra gyventojų pajamų mokesčio objektas. Tačiau, kad įmonė minėtas išlaidas (kurios nėra gyventojų pajamų mokesčio objektas) galėtų priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, tokios naudos teikimas turi būti numatytas įmonės kolektyvinėje sutartyje ir šia nauda be diskriminacijos ir apribojimų turėtų teisę naudotis visi tos įmonės darbuotojai. Iš įmonės pajamų atskaitoma tokių išlaidų suma negali viršyti 5 proc. per mokestinį laikotarpį darbuotojams apskaičiuoto darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) sumos.