Situacija
Nuolatinis Lietuvos gyventojas deklaravo gautas pajamas 2016 metų metinėje pajamų deklaracijoje, pagal kurią jam susidarė mokėtina gyventojų pajamų mokesčio (GPM) suma. Gyventojas mokėtiną GPM sumą pervedė Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) į nurodytą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, tačiau pavedime nurodė neteisingą įmokos kodą.
Klausimai
Ar gyventojo pagal metinę pajamų deklaraciją susidariusi mokestinė prievolė gali būti įskaityta kaip įvykdyta, jeigu bankiniame pavedime nurodytas neteisingas GPM įmokos kodas? Ar VMI gali nurašyti mokėtiną GPM sumą iš mokesčių mokėtojo banko sąskaitos?
Gyventojui, pateikusiam metinę pajamų deklaraciją, gali nesusidaryti jokių papildomų mokestinių prievolių arba gali būti apskaičiuota papildomai mokėtina ar grąžintina GPM suma. Tuo atveju, jeigu gyventojui metinės pajamų deklaracijos 33 laukelyje nurodyta suma yra neigiama, jam susidaro mokėtinas GPM, kuris, pagal 2016 metų metinę pajamų deklaraciją, turėjo būti sumokėtas iki 2017 m. gegužės 2 d. įmokos kodu – 1441. Už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą mokestį nuo kitos dienos pradedami skaičiuoti delspinigiai, po 0,03 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną nuo susidariusios mokėtinos sumos.
Nagrinėjant pateiktą situaciją, nurodyta, kad gyventojas susidariusią mokėtiną GPM sumą pervedė VMI į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, tačiau nurodė neteisingą įmokos kodą (ne 1441). Todėl ji nebuvo automatiškai įskaityta ir mokesčių mokėtojui susidarė mokestinė nepriemoka bei skaičiuojami delspinigiai. Susidarius tokiai situacijai, mokesčių mokėtojas turėtų nedelsdamas teikti nustatytos formos prašymą VMI, kad ši įmoka būtų grąžinta arba įskaityta GPM, pagal metinę pajamų deklaraciją, sumokėti. Priešingu atveju būtų traktuojama, kad gyventojas nėra sumokėjęs GPM, ir jam susidarytų mokestinė nepriemoka, kuri gali būti priverstinai išieškoma.
Vadovaujantis LR mokesčių administravimo įstatymo 105 str. 1 dalimi, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų:
1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime;
2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatymu ar jo pagrindu priimtu lydimuoju teisės aktu nustatytu terminu;
3) mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 str. 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas. Jeigu raginimas nesiunčiamas, kitą dieną po šio straipsnio 1 d. 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos.
Vadovaujantis LR mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio nuostatomis, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma šiais būdais:
1) duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų);
2) pateikiant laiduotojui arba garantui reikalavimą įvykdyti mokesčių mokėtojo prievolę ir už mokesčių mokėtoją sumokėti mokestinę nepriemoką (jeigu mokestinės prievolės įvykdymas užtikrintas laidavimu arba garantija);
3) duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš laiduotojo arba garanto sąskaitos (sąskaitų), jeigu laiduotojas arba garantas nevykdo šio straipsnio 2 punkto reikalavimo;
4) priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto;
5) priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos, užtikrintos priverstine hipoteka (įkeitimu), išieškojimo iš įkeisto turto.
Mokesčių administratoriaus nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos privalo būti įvykdytas visiškai. Šis mokesčių administratoriaus nurodymas turi būti priimamas bei vykdomas ir tuo atveju, kai mokesčių mokėtojo sąskaitoje nėra pinigų arba yra mažesnė pinigų suma, negu nurašytina. Nurašymas turi būti atliekamas tol, kol iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) bus nurašyta visa nurodyme nurodyta suma. Mokesčių administratorius sumažina savo nurodyme, kuris jau pateiktas kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai, numatytą nurašyti sumą, jei mokestinė nepriemoka iš dalies padengiama kitokiu būdu.
Taigi, pagal pateiktą situaciją, mokesčių administratorius gali duoti kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio nustatytu terminu. Kaip minėta, nurodęs netinkamą įmokos kodą, mokesčių mokėtojas turėtų kreiptis į VMI su prašymu įskaityti įmoką GPM, pagal metinę pajamų deklaraciją, sumokėti.
Šiuo klausimu paminėtina ir teismų praktika, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šių metų liepos mėnesio pradžioje priimta nutartis. Pagal bylos aplinkybes, mokesčių mokėtojas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti VMI nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos ir įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjui nepagrįstai apskaičiuotas baudas ir delspinigius. Mokesčių mokėtojas VMI pateikė GPM deklaraciją ir laiku į VMI banko sąskaitą pervedė susidariusį mokėtiną GPM, mokėjimo paskirtyje nurodydamas įmokos kodą ne 1441, o 1411. Atsakydama į mokesčio mokėtojo pateiktą skundą, VMI pažymėjo, kad, pagal LR mokesčių administravimo įstatymo 105 str. 1 d. 2 punktą, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamu mokesčio įstatymu ar jo pagrindu priimtu lydimuoju teisės aktu nustatytu terminu, ir akcentavo, kad mokesčių mokėtojo į VMI surenkamąsias sąskaitas sumokėtos mokesčių bei su jais susijusių sumų įmokos įskaitomos eurais pagal mokesčių mokėtojo mokėjimo nurodyme įrašytą įmokos kodą. Mokesčių, mokamų nustatytu įmokos kodu, atskiros mokėjimo prievolės dengiamos nustatyta tvarka ir eiliškumu. Mokesčių mokėtojui mokant GPM ir vietoje įmokos kodo 1441 (mokama nuolatinio gyventojo) klaidingai nurodžius įmokos kodą 1411, jo įmoka nebuvo įskaityta. Pagal VMI poziciją, mokesčių mokėtojui klaidingai nurodžius įmokos kodą, mokesčių administratorius neturėjo prievolės be mokesčių mokėtojo prašymo automatiškai įskaityti deklaruojamą prievolę. Šiame kontekste VMI atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju iš mokesčių mokėtojo buvo priverstinai išieškoma deklaruotų mokesčių ir šių mokesčių delspinigių nepriemoka, todėl ji neturėjo pareigos siųsti pareiškėjui raginimą mokestinę prievolę įvykdyti geruoju.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, mokesčių mokėtojo skundą tenkino ir panaikino VMI nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, taip pat įpareigojo mokesčių administratorių iš naujo įvertinti, ar mokesčių mokėtojas yra tinkamai įvykdęs mokestines prievoles.
Pirmiausia, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad VMI, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo, iš kurio išplaukia, jog valstybinės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Šioje teisės normoje įtvirtinta pareiga viešojo administravimo subjektams priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad, pagal teisėtumo principą, reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų ir jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.
Taip pat byloje pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad VMI skundžiamame nurodyme vadovavosi LR mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsniu, kuriame sureguliuoti mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindai ir tvarka, tačiau šio teisinio pagrindo nekonkretizavo (t. y. nenurodė jo dalies, punkto), o LR mokesčių administravimo įstatymo straipsnis, kuriame įtvirtintas nagrinėjamu atveju turintis esminę reikšmę teisinis reguliavimas dėl nurodymo kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) pateikimo tvarkos ir pagrindų, iš viso nepaminėtas. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nurodyme VMI iš esmės neindividualizavo savo priimto individualaus administracinio akto teisinio pagrindo. Tai galėjo suklaidinti mokesčių mokėtoją, iš kurio sąskaitų buvo siekiama nurašyti mokestinę nepriemoką. Šio teismo vertinimu, toks teisinio pagrindo nurodymas, ypač atsižvelgiant į itin lakonišką skundžiamo nurodymo turinį, nėra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
LR administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip galutinė instancija, VMI apeliacinį skundą atmetė ir patvirtino Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą mokesčio mokėtojo naudai.