Rūta BILKŠTYTĖ
Situacija
Prieš 3 metus užsienio įmonė Lietuvoje įsigijo nekilnojamąjį turtą, kurį planavo naudoti savo veikloje. Įvykus neplanuotiems pokyčiams, užsienio įmonė atsisakė ketinimų vykdyti ekonominę veiklą Lietuvoje, todėl nusprendė šį turtą parduoti ir pardavė nenuolatiniam Lietuvos gyventojui už 200 000 Lt. Po kurio laiko šį nekilnojamąjį turtą nenuolatinis Lietuvos gyventojas pardavė nuolatiniam Lietuvos gyventojui. Šie nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sandoriai buvo vieninteliai sandoriai, kuriuos sudarė nenuolatinis Lietuvos gyventojas ir užsienio įmonė Lietuvoje.
Klausimai
Ar kyla mokestinių pasekmių užsienio įmonei, gavusiai pajamų iš nekilnojamojo turto pardavimo Lietuvoje? Kokios mokestinės pasekmės atsiranda nenuolatiniam Lietuvos gyventojui, pardavusiam nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvoje?
Kalbant apie sandorius, kuriuose dalyvauja kelių skirtingų valstybių asmenys, kyla klausimas, kuri valstybė turi teisę apmokestinti tokių asmenų gaunamas pajamas. Lietuvos Respublika, kaip ir daugelis kitų valstybių, yra sudariusi nemažai dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių (toliau – DAIS) su kitomis valstybėmis, su kuriomis sprendžiama pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo problema.
Aptariamos situacijos atveju svarbu nustatyti, kuri valstybė turi teisę apmokestinti pajamas, gautas iš nekilnojamojo turto pardavimo Lietuvoje. Remiantis DAIS, tuo atveju, jei susitariančiosios valstybės rezidentas gauna pajamų iš nekilnojamojo turto, pagal bendrą taisyklę, pajamos gali būti apmokestinamos toje valstybėje, kurioje yra nekilnojamasis turtas. Tai reiškia, kad pirmumo teisė apmokestinti pajamas iš nekilnojamojo turto turi valstybė, kurioje yra tas nekilnojamasis turtas. Tam tikrais atvejais rezidavimo valstybė (valstybė, kurios rezidentas yra asmuo) taip pat turi teisę apmokestinti tokias pajamas, tačiau turi užtikrinti dvigubą šių pajamų apmokestinimo panaikinimą.
Atkreiptinas dėmesys, kad nekilnojamojo turto sąvoka dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių atžvilgiu apima ir turtą, papildantį nekilnojamąjį turtą, žemės ūkyje ir miškų ūkyje naudojamus gyvulius ir įrengimus, opcioną ar panašią teisę įsigyti nekilnojamąjį turtą, nekilnojamojo turto uzufruktą. Nekilnojamojo turto sąvoka gali kisti pagal tai, su kuria valstybe sudaryta dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis. Pajamomis, gautomis iš nekilnojamojo turto, gali būti laikomos pajamos, gautos tiesiogiai naudojant turtą, nuomojant jį ar bet kokiu kitu būdu jį naudojant ir gaunant iš to pajamų.
Pateiktos situacijos atveju nenuolatinis Lietuvos gyventojas, taigi kitos valstybės rezidentas, gavo pajamų pardavęs nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvoje. Tokios pajamos gali būti apmokestinamos Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Šio nenuolatinio Lietuvos gyventojo gautoms pajamoms apmokestinti svarbu nustatyti, ar tokią veiklą jis vykdė per nuolatinę bazę. LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 2 str. 13 dalyje nurodoma, kad nuolatinė bazė suprantama, kaip nenuolatinio Lietuvos gyventojo individuali veikla (išskyrus sporto ir atlikėjų veiklą), kuri Lietuvoje vykdoma nuolat arba per priklausomą atstovą (agentą). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 301 „Dėl nenuolatinio Lietuvos gyventojo veiklos nuolatinumo apibrėžimo ir nenuolatinio Lietuvos gyventojo atstovo (agento) statuso priklausomumo ir nepriklausomumo kriterijų patvirtinimo“, nuolatine veikla laikoma veikla, kuri sudaro užbaigtą komercinių operacijų ciklą. Tokį komercinių operacijų ciklą sudaro etapai: pirmajame etape atliekama rinkotyra, distribucija, reklama, projektavimo ir tyrinėjimo darbai ir kt., antrasis etapas apima sandėliavimą, konsultavimą, gamybą ir (ar) paslaugų teikimą, trečiajame etape vyksta pardavimo, tiekimo, pristatymo, apmokėjimo operacijos. Tiesa, nenuolatinio Lietuvos gyventojo veikla gali ir nesudaryti užbaigto komercinių operacijų ciklo, tačiau pats vykdomos veiklos etapas yra savarankiška tokio gyventojo veikla. Kita sąlyga, kurią įvykdžius laikoma, kad nenuolatinis Lietuvos gyventojas vykdo savo veiklą per nuolatinę bazę, yra veiklos vykdymas per priklausomą agentą. Nustatyti, ar asmuo gavo pajamų per nuolatinę bazę ar ne, svarbu dėl skirtingos apmokestinimo tvarkos. Šios situacijos atveju, svarbu tai, kad GPMĮ 2 str. 7 d. 1 punkte nurodoma, kad individualia veikla nelaikoma nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuomos ar pardavimo veikla. Taigi, pateiktos situacijos atveju nenuolatinio Lietuvos gyventojo gautos pajamos nepriskiriamos pajamoms iš veiklos per nuolatinę bazę, kadangi vykdyta veikla neatitinka individualios veiklos apibrėžimo pagal GPMĮ.
[content_protector password=”fidexperta”]Kalbant apie tai, kokios mokestinės pasekmės atsiranda užsienio įmonei, pardavusiai nekilnojamąjį turtą nenuolatiniam Lietuvos gyventojui, reikia nustatyti, ar pajamos gautos veikiant per nuolatinę buveinę, ar ne. Remiantis LR pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 2 str. 22 dalimi, nuolatinę buveinę turi užsienio vienetai, kurie vykdo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Norint pripažinti užsienio vieneto veiklą per nuolatinę buveinę, turi būti įvykdoma bent viena iš šių sąlygų: veikla yra nuolatinė (t. y. ne trumpesnė nei 6 mėn. ir turi būti užbaigtas komercinis operacijų ciklas, kurio etapai aprašyti anksčiau), veikla vykdoma per priklausomą agentą (atstovą), Lietuvos Respublikoje naudoja statybos teritoriją, Lietuvos Respublikoje turi įrangą, skirtą gamtos išteklių tyrimams ar gavybai. Pateiktos situacijos atveju užsienio įmonė gavo pajamų tik iš vienkartinio nekilnojamojo turto pardavimo sandorio, todėl gautos pajamos nepriskirtinos prie užsienio vieneto gautų pajamų per nuolatinę buveinę.
(Bus daugiau) [/content_protector]