Kol Lietuvos politikai laužo ietis dėl to, ar verta šalyje įvesti progresinę mokesčių sistemą, kai kas jau dabar naudojasi regresine mokesčių sistema, tai yra kuo daugiau uždirba, tuo mažiau moka.

Remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo įvesta laisvosios profesijos apibrėžtimi, kai kurių profesijų atstovai, apskaičiuojant 2010 ir vėlesniais metais gautas pajamas, moka 15 proc. pajamų mokestį, o nuo 112 320 litų apmokestinamųjų pajamų sumos per metus jiems ima galioti fiksuota socialinio draudimo įmoka – 21 060 litų.

2011 m. vasarį Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) pranešė parengusi paaiškinimą, kas yra laisvoji profesija ir kaip apmokestinamos jos atstovų gaunamos pajamos. Anot VMI, laisvoji profesija – tai profesija, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys gyventojai verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei, įskaitant teisinę (advokato, advokato padėjjėjo, notaro, notaro padėjėjo, antstolio, antstolio padėjėjo, konsultanto teisiniais klausimais ar kita teisine veikla), apskaitininko, auditoriaus, buhalterio, lobisto, finansų konsultanto, mokesčių konsultanto, architekto, inžinieriaus, dizainerio, gydytojo, psichologo žurnalisto, maklerio, brokerio ir panašią veiklą. Laisvosioms profesijoms taip pat priskiriami bendrosios praktikos slaugytojai, akušeriai, vaistininkai, veterinarai, švietimo ir mokymo savarankišką veiklą vykdantys asmenys: dėstytojai, mokytojai, lektoriai, repetitoriai, konsultantai ir kiti panašią veiklą vykdantys gyventojai.

2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI – 1152 redakcija įsigaliojo nuo 2010 m. gruodžio 11 d., ji taikoma apskaičiuojant ir deklaruojant2010 m. ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas.

Įdėmiau panagrinėję laisvųjų profesijų sąrašą, nesunkiai padarėme išvadą, kad advokatas, notaras ar lobistas per metus uždirba tikrai daugiau nei žurnalistas, veterinaras ar mokytojas. Nuojauta mūsų neapgavo: VMI maloniai sutikus pateikti tam tikrą informaciją apie gyventojų pajamų mokesčio (GPM) deklaracijas už 2010 m., pamatėme, kad tais metais Lietuvoje vienas laisvosios profesijos advokatas uždirbo 9,9 mln. litų. Daugiausia uždirbusių ir savo pajamas deklaravusių dešimtuke mažiausia suma – 2,49 mln. Litų. Daugiau nei 150 tūkst.  litų uždirbo 438 advokatai. Daugiausia 2010 m. uždirbęs notaras deklaravo 1,06 mln. Litų. Dešimtoje vietoje 695 tūkst. litų uždirbęs notaras. Kol kas šioje informacijoje nėra jokios intrigos. Ji prasidė dabar.

Mokesčių lubos

Advokatams, notarams ir kitiems individualią veiklą vykdantiems asmenims pensijos, socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo įmokos siekia 37,5 proc. apmokestinamųjų pajamų. Apmokestinamosios pajamos – 50 proc. gaunamų pajamų, bet ne daugiau nei 4 680 litų per mėnesį. GPM skaičiuojamas nuo mėnesio pajamų – 470 litų, o jei pajamos viršija 800 litų per mėnesį, neapmokestinamosios pajamos skaičiuojamos pagal formulę. Taigi, jei advokatas uždirba, tarkim, 40 tūkst. litų apmokestinamųjų pajamų, tai mokesčių jis sumoka apie 13 500 litų, arba 33,75 proc. savo pajamų per metus. Pagal tą pačią skaičiuoklę advokatas, uždirbantis 120 000 litų per metus, mokesčių sumoka 39 060 litų, arba jau tik 32,55 proc. savo metinių pajamų. Dar geriau: 150 000 litų per metus uždirbantis advokatas mokesčių sumoka jau tik  29,04 proc. savo metinių pajamų. Taigi, jei šie skaičiavimai teisingi (anot VMI, jie teisingi), tai peršasi išvada, kad kuo didesnės pajamos gaunamos, tuo mažesnė mokesčių našta slegia. VMI Teisės departamento direktoriaus pavaduotoja Rasa Virvelienė, paklausta, ar gali individualia veikla verstis advokatas, esantis konkrečios advokatų kontoros partneriu, atsako: „Taip, gali, ir visos jo gautos pajamos laikomos laisvosios veiklos pajamomis.“

Atidesnis skaitytojas būtinai atkreips dėmesį, kad akcentuojame tik advokatų ir notarų pajamas. Tai darome sąmoningai, nes nepažįstame nei vieno žurnalisto, kuris per metus rašydamas straipsnius uždirbtų bent milijoną. Jeigu toks yra, norėtume susipažinti.

Mokesčių ekspertė Rūta Bilkštytė (bendrovė „Fidexperta“) patikslina: advokatų, notarų ir kitų laisvosios profesijos individualią veiklą  pagal pažymą vykdačių asmenų GPM skaičiuojamas iš gautų pajamų atėmus leidžiamus atskaitymus – patirtas veiklos išlaidas. Mokesčio tarifas – 15 procentų. „Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įtvirtinta nuostata, kad šių asmenų socialinio draudimo įmokų bazėper mėnesį negali būti didesnė nei 4680 litų arba 56160 litų per metus, tai yra nustatytos socialinio draudimo įmokų bazės lubos. Mokesčiams reikšminga suma yra  112 320 litų apmokestinamųjų pajamų per metus – nuo šios ribos socialinio draudimo įmokos tampa fiksuotos – 21 060 litų, tai yra nedidėja gaunant didesnes pajamas. Taigi, peržengus šią ribą, netiesiogiai atsiranda regresinė mokesčių sistema“, - tvirtina R Bilkštytė.

Šio įstatymo įtvirtinta mokesčių lengvata asmenims, besiverčiantiems individualia veikla, išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis. Nustatytos socialinio draudimo lubospalengvina mokesčių naštą advokatams, notarams anstoliams ir t.t. Kita vertus, mokesčių ekspertė atkreipia dėmesį, kad ši lengvata nėra laikoma, pavyzdžiui, asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis. „Galbūt vertėtų šią lengvatą taikyti visiems gyventojams ir neišskirti jokios konkrečios asmenų grupės?“ – klausia R. Bilkštytė.

Banko „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis įsitikinęs, kad ši Lietuvos mokesčių sistemos spraga labai apmaudi ir, deja, diskriminuojanti. „Tačiau šioje situacijoje nesąžiningos sąlygos sudarytos ne laisvųjų profesijų specialistams, o laisvai samdomiems darbuotojams,“ – sako ekonomistas.

Pasak jo, socialinio draudimo įmokos – tai darbuotojo apdraudimas nuo visų galimų jo darbingumą ribojančių įvykių: ligos, motinystės ar tėvystės, senatvės ar tiesiog darbo praradimo. Reikia atkreipti dėmesį, kad dėl šios priežasties visos įmokos „Sodrai“ net nėra priskiriamos mokesčių kategorijai. Kaip ir draudžiant, pavyzdžiui turtą, draudimo įmoka turi tiesiogiai priklausyti nuo laukiamos išmokos. „Tačiau Lietuvoje socialinio draudimo sistemoje sukurtas milžiniškas progresyvumas, kurio nėra jokioje pasaulio valstybėje – pasiekus tam tikrą pajamų ribą, draudimo įmokos didėja, tačiau išmokos nebedidėja. Visais atvejais išmokų lubos (senatvės pensijos, nedarbo išmokos ar motinystės pašalpos) yra gana žemosir didesnes pajamas gaunantys samdomi darbuotojai „Sodrai“ moka tokį patį mokestį (ne draudimo įmoką), kuris jiems jokios tiesioginės naudos neduoda“, – sako pašnekovas.

„Eurostat“ duomenimis, Lietuvos darbo sąnaudų mokesčių našta, parodanti, kokiadalis visų darbo vietos sąnaudų atitenka valstybei, o ne darbuotojui yra didesne nei, pavyzdžiui, Danijoje. Tuo pačiu metu dėl egzistuojančių išmokų lubų dradžiamo darbuotojo gautina nauda – viena mažiausių Europos Sąjungoje. Išvadą padaryti nesunku – mokesčių našta yra neproporcingai prislėgusi didesnes nei vidutines pajamas gaunančius samdomus darbuotojus. Blogiausia turbūt tai, kad dauguma politikų šios preblemos nesuvokia.

„Šią problemą reikia spręsti keičiant ne laisvųjų profesijų, o samdomų darbuotojų apmokestinimą, t.y. visiems draudžiamiems dirbantiems asmenims turi atsirasti viršutinė įmokų riba, atitinkanti jau dabar egzistuojančių išmokų ribą.  Alternatyvus sprendimas galėtų būti visų dirbančių asmenų (ir laisvųjų profesijų atstovų) įmokų lubų atsisakymas, taip pat visų gaunamų išmokų neribojimas“, - įsitikinęs „Swedbank“ ekonomistas N. Mačiulis.

Nieko asmeniško – tik aritmetika

Mokesčių ekspertei R. Bilkštytei pateikėme 2010 m. daugiausia uždirbusių advokatų pajamų penketuką, taip pat įrašėme dar dvi simbolines sumas ir paprašėme apskaičiuoti, kiek šie žmonės sumokėjo mokesčių ir kiek būtų sumokėję, jeigu neegzistuotų socialinio draudimo įmokų lubos.

Skaičiuojant daryta prielaida, kad advokatai atskaitė 30 proc. patirtų išlaidų – Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo įtvirtinta galimybė leidžiamais atskaitymais laikyti sumą, lygią 30 proc. gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų. Tokiu atveju gyventojas neprivalo turėti atskaitomą sumą pagrindžiančių dokumetų ir tvarkyti su veikla susijusių išlaidų apskaitos. Jeigu turi realias išlaidas pagrindžiančius dokumentus, leidžiamiems atskaitymams galėtų būti priskirta ir didesnė suma – tuomet keistųsi apmokestinamųjų pajamų (pelno) dydis. Taip pat skaičiuojant turėta omeny, kad gautos pajamos jau yra pateiktos sumokėjus pridėtinės vertės mokestį (PVM). Darant prielaidą, kad paprastai advokatai, gaunantys didesnes pajamas, paslaugas teikia PVM mokėtojams, tai yra ušrašo sąskaitas su PVM, šioje analizėje jis neaktualus mokesčių naštai.

Antroje lentelėje pateikiamos apskaičiuotos mokesčių sumos be socialinio draudimo įmokų bazės lubų. Daroma prielaida, kad advokatai leidžiamiems atskaitymams priskyrė 30 proc. gautų pajamų. Žinoma, mokesčių ekspertė Rūta Bilkštytė pagrįstai pabrėžia: tokia mokesčių tvarka taikoma visiems asmenims, vykdantiems individualią veiklą pagal pažymą, ne tik advokatams. Todėl dar kartą pabrėžiame ir mes: nieko asmeniško prieš advokatus neturime, juos gerbiame ir vertiname jų veiklą. Tiesiog pateikiamos jų uždirbtų pinigų sumos geriausiai iliustruoja regresinę mokesčių sistemą. Jeigu yra tie uždirbančių žurnalistų, parašysime ir apie juos.