Rūta BILKŠTYTĖ
Situacija
Įmonė pardavinėja elektronines knygas. Pagrindiniai tokių elektroninių knygų pirkėjai – fiziniai asmenys, įsikūrę įvairiose Europos Sąjungos valstybėse narėse.
Klausimai
Ar elektroninėms knygoms taikomos PVM įstatymo nuostatos dėl elektroninėmis priemonėmis teikiamų paslaugų apmokestinimo? Kurioje valstybėje narėje apmokestinamas elektroninių knygų įsigijimas? Kaip faktiškai mokamas PVM mokestis už elektroninėmis priemonėmis teikiamas paslaugas?
Elektroninėmis priemonėmis teikiamų paslaugų apmokestinimo pasikeitimai
Nuo 2015 m. sausio 1 d. iš esmės pasikeitė telekomunikacijų, radijo ir televizijos transliavimo bei elektroninėmis priemonėmis teikiamų paslaugų (toliau – elektroninės paslaugos) reglamentavimas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje (toliau – ES). Iki 2015 m. elektronines paslaugas teikiant ES neapmokestinamiesiems asmenims, vadinamuoju B2C (angl. business to consumer) atveju, paslaugų apmokestinimo vieta buvo paslaugų teikėjo įsikūrimo valstybė narė. Paslaugas teikiant apmokestinamajam asmeniui, B2B (angl. business to business) atveju, apmokestinant paslaugas buvo taikoma pagrindinė paslaugų teikimo vietos nustatymo taisyklė – paslaugos apmokestinamos ten, kur įsikūręs paslaugos pirkėjas. Nuo 2015 m. visos elektroninės paslaugos, tiek B2B, tiek B2C atveju, apmokestinamos PVM ten, kur įsikūręs pirkėjas, ne tiekėjas.
Dėl šių naujų taisyklių valstybės narės susitarė dar 2008 m., tačiau jų įsigaliojimas buvo atidėtas, kad visos suinteresuotos šalys, tiek mokesčių administratorius, tiek mokesčių mokėtojai, turėtų pakankamai laiko pasirengti tokiam esminiam pasikeitimui. Anot Europos Komisijos, šių pokyčių nauda yra akivaizdi. Pirmiausia bus užtikrinta teisingesnė šalies ir užsienio įmonių, teikiančių tas pačias paslaugas, konkurencija. Iki 2015 m. galutiniams vartotojams, neapmokestinamiesiems asmenims, suteiktų paslaugų atžvilgiu įmonės, kurios buvo įsteigtos mažesnius PVM tarifus taikančiose valstybėse narėse, turėjo konkurencinį pranašumą prieš kitose valstybėse narėse įsisteigusias įmones. Antra, bus suvienodintos sąlygos įmonėms, kurios negali savo veiklos perkelti į mažesnių mokesčių valstybę narę. Galiausiai bus užtikrintas teisingesnis mokestinių pajamų paskirstymas valstybėms narėms, nes jos gaus mokesčius už jų gyventojų naudojamas paslaugas. Tokia apmokestinimo PVM tvarka atitiks pagrindinius PVM taikymo principus, pagal kuriuos pajamos, kaip vartojimo mokestis, kauptųsi toje valstybėje narėje, kurioje vartojamos prekės ar paslaugos. Tačiau reikia nepamiršti, kad kartu su naujomis taisyklėmis atsiranda ir naujų klausimų. Kaip, pavyzdžiui, įmonės nustatys, kurioje valstybėje narėje yra įsikūręs pirkėjas, fizinis asmuo? Nors nauju reguliavimu siekiama palengvinti įmonių veiklą, tačiau iš pradžių klausimų kils ne tik mokesčių mokėtojams, bet ir patiems mokesčių administratoriams.
Kokioms paslaugoms taikomos naujosios taisyklės?
Naujosios apmokestinimo taisyklės taikomos telekomunikacijų, transliavimo ir elektroninėmis priemonėmis teikiamoms paslaugoms. Šių sąvokų apibrėžimai PVM įstatyme nepateikti. Pagal Tarybos įgyvendinimo reglamentą Nr. 1042/2013 minėtos sąvokos apibrėžiamos taip:
• Telekomunikacijų paslaugos yra paslaugos, susijusios su signalų, žodžių, vaizdo ir garso duomenų arba kitokios informacijos perdavimu, siuntimu arba priėmimu laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis sistemomis, įskaitant su tuo susijusį teisės naudotis šio perdavimo, siuntimo arba priėmimo pajėgumais perdavimą arba suteikimą, įskaitant teisės naudotis pasauliniais informacijos tinklais suteikimą.
• Transliavimo paslaugos apima garso ir garso bei vaizdo turinio paslaugas, kaip antai radijo ir televizijos programas, kurias ryšių tinklais teikia žiniasklaidos paslaugų teikėjas arba kurios teikiamos jo redakcine atsakomybe ir kurios skirtos plačiajai visuomenei vienu metu klausyti arba žiūrėti pagal programos tvarkaraštį.
• Elektroninėmis priemonėmis teikiamos paslaugos apima paslaugas, kurios teikiamos internetu arba elektroniniu tinklu, dėl kurių pobūdžio jų teikimas yra iš esmės automatizuotas ir reikalauja minimalaus žmogaus įsikišimo ir kurių teikimo neįmanoma užtikrinti be informacinių technologijų panaudojimo.
Siekiant suteikti aiškumo dėl šių sąvokų ir paslaugų, kurios priskiriamos telekomunikacijų, transliavimo ar elektroninėmis priemonėmis teikiamų paslaugų sričiai, į PVM įgyvendinimo reglamentą Nr. 1042/2013 buvo įtrauktos naujos nuostatos. Jas įtraukus visos trys paslaugų rūšys yra apibrėžtos ir kiekvienu atveju parengti nebaigtiniai sąrašai, kuriuose pateikti pavyzdžiai, kokios paslaugos priklauso ir kokios nepriklauso konkrečiai paslaugų rūšiai. Nesant aiškumo ir nuoseklumo, gali atsirasti skirtumų dėl minėtų sąvokų aiškinimo, taigi ir dėl naujų taisyklių taikymo srities. Jeigu vienoje valstybėje narėje laikoma, kad tokia pati paslauga priklauso aptariamai paslaugų rūšiai, o kitoje – ne, tai gali sąlygoti dvigubą apmokestinimą arba neapmokestinimą.
Kai paslauga yra įtraukta į pavyzdinį telekomunikacijų, transliavimo ar elektroninėmis priemonėmis teikiamų paslaugų sąrašą, klausimų dėl naujų taisyklių taikymo šiuo atveju neatsiranda. Tačiau, kai paslaugos pavyzdiniame sąraše nėra, gali iškilti nuostatų taikymo problema. Pavyzdžiui, ar informacijos telefonu paslaugos priklauso telekomunikacijų paslaugoms? Informacijos telefonu paslaugos išvardytos tarp paslaugų, kurios nebūtų laikomos elektroninėmis priemonėmis teikiamomis paslaugomis, pavyzdžių. Jos nėra įtrauktos į pavyzdžius, kokios paslaugos priklauso telekomunikacijų paslaugoms ir kokios ne, taip pat jos nėra įtrauktos į paslaugas, kurios nepriklauso telekomunikacijų paslaugoms.
Pagrindinis informacijos telefonu paslaugų ypatumas – teikti pagalbą. Tokių paslaugų apskritai negalima traktuoti kaip paslaugų, susijusių su signalų, žodžių, vaizdo arba garso perdavimu, siuntimu ar gavimu, taigi jos nepatenka į telekomunikacijų paslaugų apibrėžtį, kai yra teikiamos kaip „autonominės“ paslaugos. Tačiau tai gali pasikeisti, kai naudotojams suteikta pagalba yra tik pagalba, suteikta kilus problemoms dėl naudotojų telekomunikacijų tinklo, už kurį naudotojas moka papildomą mokestį. Informacijos telefonu paslauga tokiu atveju nėra tikslas pats savaime, o greičiau priemonė, skirta geriau naudotis pagrindine teikiama paslauga. Jeigu tokią paslaugą teikia tinklo paslaugų teikėjas, ją galima apibūdinti kaip pagalbinę paslaugą, kuriai taikoma pagrindinės paslaugos apmokestinimo tvarka.
[content_protector password=”fidexperta”]Kalbant apie transliavimo paslaugų sąvoką, reikia pabrėžti, kad transliavimo paslaugos apima tik programų, skirtų plačiajai visuomenei, kuriai jos teikiamos, vienu metu klausyti arba žiūrėti, perdavimą arba pakartotinį perdavimą. Paslaugos laikomos transliavimo paslaugomis neatsižvelgiant į tai, kokios žiniasklaidos priemonės naudojamos joms perduoti ar pakartotinai perduoti. Nesvarbu, ar jos perduodamos tradiciniais radijo ar televizijos tinklais ar internetu, ar panašiais elektroniniais tinklais.
Elektroninėmis priemonėmis teikiamų paslaugų sąvoka neapima bilietų į tam tikrus renginius įsigijimo bei kitų materialaus pobūdžio internetu užsakomų paslaugų, tokių kaip kultūros, meno, sporto, mokslo, švietimo, pramogų ar panašius renginius ir apgyvendinimo, automobilių nuomos, maitinimo paslaugų, keleivių vežimo ir panašių paslaugų.
Elektroninės knygos pagal teikiamų paslaugų pobūdį galėtų pakliūti į elektroninėmis priemonėmis teikiamų paslaugų sąvokos apibrėžtį. Tačiau nagrinėjamos situacijos atveju svarbu išsiaiškinti, ar nėra taip, kad asmuo knygą užsisako elektroninėje erdvėje, bet gauna ją popieriniu formatu. Pastaruoju atveju toks įsigijimas bus laikomas prekių įsigijimu, todėl PVM įstatymo nuostatos dėl elektroninių paslaugų apmokestinimo tokiam įsigijimui neturėtų būti taikomos. Tačiau jei knyga įsigyjama tik elektroniniu būdu ir elektroniniame formate, toks įsigijimas turėtų būti traktuojamas kaip elektroninėmis priemonėmis teikiamos paslaugos ir atitinkamai apmokestinamos pagal specialias PVM įstatyme įtvirtintas taisykles.
(Bus daugiau)[/content_protector]